Not existed.

I think it exist again..

Aš grįžau.

Ir taip, aš klausau roko. Ir taip, man Tavęs vis dar reikia. Ir taip, aš kiekvieną dieną galvodavau apie Tave. Ir taip, su kiekviena diena galvoju vėl vis daugiau. Ir taip, žinau, kad Tavęs mano gyvenime nebebus. Ir taip, nes būtent dėl to ir sugrįžau. Nes žinau, kad negrįši Tu… Ir kad vėl bus tuščia. Sumautai tuščia.

Noriu noriu noriu! Saldaus šokolado ir bilieto į mano šalį.

Į tavo širdį (nors ne, mano). Ispaniją. Žinau. Dirbsiu sunkiai ir atkakliai, tačiau PAGALIAU pasiryžau pradėti įgyvendinti pačią brangiausią ir tiek daug man reiškiančią savo svajonę. Nesvarbu kiek daug visko teks iškentėti, kiek daug visko teks išmokti iš gyvenimo, kiek daug teks taisyti savo klaidų, bet aš tai padarysiu. Tai man garantuoja šypsena veide ir šiltai, lengvai malonus virpuliukas širdyje. Kutenantis kiekvieną mintį apie laukiantį manęs gyvenimą. Ir niekas manęs neperkalbės, tie, kas mane pažįsta- tai žino. Jau ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi, kad jie nepažįsta nė vieno žmogaus, TAIP pamišusio dėl kitos šalies. Taip, aš gimiau ir dabar gyvenu čia, Lietuvoje. Bet kitą, geresnę savo gyvenimo dalį aš praleisiu ten, kur jau seniai svajoju- en España. En mi pais.. Pagaliau žinau, kad ten laukia manęs. Paklausite kas? Kalba, kurią dievinu turbūt labiau nei savąją. Žmonės, kurie visada patraukdavo mano akį. Tamsūs, dailūs pažiūrėti, linksmi, įsimylėję tai, ką turi, niekur neskubantys. Kultūra, kuri turi kažką savito ir man labai artimo. Šiluma, kurios man čia taip trūksta ir kurią šitaip dievinu. Grožis, nuo kurio raibsta akys jau vien į nuotraukas pasižiūrėjus. Muzika, kurią dainuodama kartu su nuostabių atlikėjų balsais atsiduriu kažkur toli toli, už horizonto.. Šokis, kurį šokčiau kiekvieną mielą dieną. Šokčiau ir alsuočiau gyvenimu.. Ir dar daug daug..

Bet svarbiausia, kad jau vien galvodama apie tą šalį aš šypsausi, šypsausi taip, kaip niekas kitas manęs nepriverčia nusišypsoti, nes aš šypsausi širdimi ir visa siela. Šypsausi ir esu laiminga. Laiminga, nes turėsiu tave..

Būti su vienu, o galvoti apie kitą.

Jis ją bučiuoja ir ji tuo metu įjungia vaizduotę, įsivaizduoja, kad tai Jis glosto lūpomis..

Jis liečia, o ji jo prisilietimų nekenčia.

Jis glosto, o ji nebyliai numeta ranką nuo savo kūno, tuo pačiu pašalindama tą šleikštulį, kurį jis jai kelia.

Jis šnabžda meilius žodžius, o ji norėtų, kad jis prasmegtų į žemę.

Jis priklauso jai, o ji giliai širdyje priklauso kitam.

Jis nepastebi jos ašarų, kai YRA su ja.

Jis rūpinasi savim ją pamiršdamas. Ji to ir neprašo.

Maitindamas savo godulį jis godžiai geria jos kvapą nematydamas, kaip ji purtosi, jo kvapą dar užuodžianti kai jis dingsta už tų keturių kampuotų sienų.

Jis ją nurengia, o ji trokšta daugiau jo nebeišvysti.

Jis gėrisi jos kūnu, o ji jo negali pakęsti.

Jis išeidamas visada primena grįšiąs, o ji maldauja Dievo, kad daugiau tai nepasikartotų.

Jis nuolatos žiūri į jos tuščias akis nieko nesuprasdamas, o ji negali pakęsti to akių kontakto, nes ji nemato Jai skirtų meilės kupinų akių, o tik keistai šlykštų pasipūtimą.

Jis “vaidenasi” jai naktimis, dieną palikdamas ramybėj, o ji nekenčia būti jo žaisliuku.

Jis negali jos paleisti, nes bijo, kad susiras kitą, geresnį už jį. O ji jau rado sau geriausią. Tiksliau- buvo radusi.

O Dabar Jai Jau Niekas Nebesvarbu…